Berniukai – kitokie nei mergaitės, ir visi tai žino. Kita vertus, daugybė abstrakčių pokalbių apie moterų ir vyrų skirtumus, mamoms nieko gero neduoda. Visada reikia prisiminti, kad tarp jūsų ir jūsų sūnaus – gerokai daugiau bendro, nei jus skiriančio. Pateikiame keletą patarimų kiekvienam berniukų augimo etapui – pradedant nuo 2 metų iki paauglystės.
Mažylis (2-6 metai)
Tai labai svarbus bendravimo vystymosi etapas, nes vaikai pradeda tarti pirmuosius žodžius, taip išreikšdami savo suvokimą apie pasaulį ir su juo bendradarbiaudami. Beje, kuo vaikas mokės daugiau žodžių, kad suprastų savo empocijas ir jas reikštų, tuo lanksčiau reaguos į gyvenimą, nei tie, kurių kalbinės atsargos menkesnės. Beje, šis amžiaus tarpsnis įdomus ir tuo, kad vaikas išgyvena gana ribotą emocijų spektrą, bet taip intensyviai, kad tai gali stebinti. Dviejų – trijų metų berniukai labai dažnai jaučia pyktį ir stipriai jį išreiškia. Tada pirma kartą pasireiškia isterijos. Jei manote, kad jūsų mažylis isterikuodamas atlieka neįtikėtinus numerius, užeikite į youtube ir susiraskite įrašų su pavadinimu „isterika“. Šiame amžiuje labai daug vaikų isterikuoja. Jų besivystančiomis smegenimis tarytum sklinda mažytė įniršio banga, kurios jie negali kontroliuoti. Vaikui tiesiog reikia pralaukti, kol ta banga nuslūgs. Ir visos isterijos kyla tuomet, kai vaikas negali daryti to, ko nori, kada arba jūs jam tai draudžiate, arba jis tiesiog negali to atlikti, nes neturi tam tikrų įgūdžių, arba kai negauna to, ko nori.
Mane visada stebino, kaip lengvai ir greitai vaikas gali susikrimsti. Vaikų širdutės neįtikėtinai jautros ir mažiausia smulkmena (nuo raginimo eiti miegoti iki neleidimo pažiūrėti filmuką) gali ją sudaužyti į tūkstančius mažų dalelių. Laimei, surinkti tas daleles galima per keletą sekundžių, o tai padeda sumažinti įtampą.
Keletas patarimų šiam amžiaus tarpsniui:
Linksminkitės. Tai – nuostabus amžius, todėl stenkitės kaip galima daugiau teigiamų dalykų iš jo išsinešti. Kuo daugiau kalbėkites (net jei tie pokalbiai ir gali atrodyti kvailoki).
Paaiškinkite vaikui kuo daugiau pasirinkimo galimybių. Jei vaikas pažins, kad be pykčio dar egzistuoja ir džiaugsmas, liūdesys, susijaudinimas, baimė, nuostaba, drąsa, niūrumas, melancholija, džiaugsmas ir daugybė kitų jausmų, jau nuo pačių pradžių leisite vaikui suprasti, kad jis turi gerokai platesnį pasirinkimą, negu paprasčiausias pyktis ar paprasčiausias džiaugsmas. Jei savo vaiko paklausite, ar jo nuotaika paniurusi ir kažkaip smagiai tai apžaisite, jam patiks, net jeigu vaikas ir netaps iškart laimingas.
Išsigalvokite kuo daugiau keistų ir įmantrių dalykų. Visokie fantazivimai ir prisikūrimimai – neįtikėtina linksmybė ir jums, ir vaikui. Šiame amžiuje vaikai tiki bet kokiais išsigalvojimais, todėl turite galimybę sukurti aplink vaiką stebuklų kupiną pasaulį. Nes visas gyvenimas ateity – ir taip dalykas rimtas, bet nuo pat mažumės patartina vaiką mokyti, jog neverta visad į gyvenimą žvelgti vien rimtai. Humoras – gyvenimo nektaras, todėl verta vaiką įvairiomis aplinkybės mokyti gerti iš šio šaltinio.
Dideli berniukai (7-11 metų)
Dideli berniukai vis geriau pažįstsa bendravimo kaip instrumento galią. Net jei vaiko leksikonas nėra įspūdingai didelis, gyvenimas tampa pilnas įvykių, kurie vaikams rodosi neįtikėtinai svarbūs. Nors dauguma dalykų, apie ką vaikai pasakoja savo tėvams gali atrodyti banaliai, priežastis vis dėl to slypi ne pačiuose įvykiuose, o tame, kad vaikų pasakojimai iš tiesų yra banalūs.
Prisipažinkite, kad ne kartą teko girdėti panašią istoriją kaip kad klasės draugas apvertė savo dažus, kurie išsiliejo ant stalo, mokytoja paprašė, kad kažkuri mergaitė išvalytų, o ši nepanoro, nes tas berniukas mergaitę ryte buvo pravardžiavęs…. ir taip toliau. Jums, kaip tėvams, tai ne visai įdomu. Ir prisipažinkite, kad ne visada tokius pasakojimus atidžiai išklausote – dažniau gal net praleidžiate pro ausis, nes reikia ruošti vakarienę ar norisi greičiau pabaigti kažkokį darbą, neturint jokio noro klausytis klasiokų dramos detalių. Tačiau vis dėlto turėtumėte sukaupti visą kantrybę ir išklausyti – kad ir koks nuobodus būtų pokalbio turinys, vaikas turi jausti, kad jums su juo visada įdomu. Galbūt neįmanoma šimtu procentų ir visada to laikytis, bet stengtis ir save kontroliuoti – būtina. Praeis keletas metų ir svyruoklė persisvers – pokalbiai laikinai pasibaigs, todėl dabar – pats laikas parodyti, kad jūs šalia ir jums įdomu.
Trejetas patarimų, bendraujant su šio amžiaus berniuku:
Parodykite susidomėjimą. Taip, kartais tai iš tiesų sunku, bet domėtis vaiko gyvenimu būtina. Kai jūsų sūnus taps paaugliu, jis jau žinos, kad jo mama visada turės laiko jį išklausyti.
Išmokykite vaiką lankstumo. Mokykite vaiką lanksčiai reaguoti į emocijas. Galbūt emocijų protrūkio metu ir sunku paaiškinti ar analizuoti situaciją, tačiau, tarkim, pokalbis prieš miegą galėtų būti kaip tik tas laikas pasikalbėti apie dieną pratrūkusias emocijas. Paklauskite, ar galėjo būti kažkoks kitas būdas sureaguoti į situaciją, arba ar tai, kaip jis suprato kažkokį dalyką tebuvo vienintelė jam į galvą šovusi mintis.
Ugdykite vaiko pasitikėjimą savimi. Dažniau vaiką paskatinkite sakydami, kad jis yra protingas berniukas ir gali pabandyti pats surasti išeitį. Kad jis puikiai supranta savo emocijas ir jo nepriversi justi to, ko jis nejaučia. Kad jis stiprus žmogus, galintis sudėtingose situacijose susitvardyti ir ieškoti išeities.
Šis amžiaus tarpsnis – pasitikėjimo ir patirities įgijimo laikas. Visomis jėgomis rodykite, kad domitės visais vaiko gyvenimo įvykiais. Galbūt kartais tai nuobodu, bet jums tereikia panorėti pamatyti, kaip pasaulį mato dideli berniukai, ir jūsų lauks daugybė įdomių atradimų.
Paaugliai (12-18 metų)
Paprastai mamoms – tai gana sudėtingas periodas, nes paaugliai neretai atrodo keisti. Juk sunku suvokti, kaip mielas devynmetis berniukas, kuris per dieną bent keletą kartų jus apkabindavo, virto niurzgančiu keturiolikmečiu paaugliu, besielgiančiu taip, tarsi jūs stovėtumėte skersai kelio jo laimei. Vietoj žodžių – niurnėjimas, pečių kilojimas ir net įširdę žvilgsniai. Paprastai mamas labiausiai ir gąsdina bendravimo stoka, nebuvimas. Blogiausia, ką čia galima padaryti, tai pasistengti vaiką spausti dėl to. Kai kurios mamos padaro klaidą, manydamos, kad jei jos kalbės ilgai ilgai, sūnui vis tiek galų gale teks kažką atsakyti. Bet viskas atvirkščiai. Jis tik dar labiaus užpyks ir užsisklęs. Šiuo metu verta įsiminti, kad paauglys – absoliutus pragmatikas, o tai reiškia, kad jis nemato iš pokalbių jokių naudos. Kam jam pasakoti apie savo dieną? Juk diena jau praėjo. Kam kalbėtis apie ateities planus? Ateitis dar toli arba jis nenori apie tai kalbėti, nes iš to gali nieko ir neišeiti – tada viskas atrodys tik dar kvailiau. Kam pasakoti apie tai, ką jis galvoja? Tai jo mintys, ir niekam tai neturi rūpėti.
Būdas perlipti per šią sieną yra tiek elegantiškas ir paprastas, kad jo lengva ir nepastebėti: nustokite kalbėti ir tiesiog laukite. Viskas, ko iš jūsų reikia šią akimirką – tai nustokite jį persekioti ir tiesiog palaukite. Tas laikas ateis, tereikia apsišarvuoti kantrybe.
Keletas patarimų dėl bendravimo su paslaptingaisiais paaugliais:
Laisva erdvė. Neužverskite/neapkraukite paauglio žodžiais. Leiskite jam laisvai kvėpuoti. Jis susimąstys apie tai, ką jam sakote tik jei turės tam galimybių. Neretai užtenka užduoti klausimą ir palikti paauglį su juo vienumoje. Kuo daugiau laisvės jam duosite – tuo didesnė tikimybė, kad jis apie tai susimąstys.
Pragmatizmas – tai viskas. Paaugliai gyvi formule „kam man to reikia?“ Jeigu jūs tai suprantate, pusė darbo atlikta. Kai kalbatės su paaugliu, stenkitės savo įsivaizdavimą perteikti iš efektyviosios pusės, kad vaikas matytų juose naudą ir interesą.
Kuo mažiau, tuo geriau. Svarbiausia, ką vertėtų prisiminti kalbantis su paaugliu: kuo mažiau žodžių. Kalbėkite paprastais sakiniais ir kuo rečiau – klausiamaisiais. Geriausia vis dėlto suveikia trumpi, paprasti, aiškūs prašymai. Kuo daugiau juose žodžių, tuo ilgiau užtruks ginčas ir derybos su paaugliu.
Žinoma, tai nereiškia, kad neturite kalbėtis išvis, tiesiog verta stengtis teisingai parinkti momentą kalboms. Čia tiktų pavyzdys apie budistų vienuolius: budistas niekada neateis pas jus, kad išsikalbėtų, jis lauks, kol jį pakvies. Jei naudositės šiuo principu kalbėdami su paaugliu vaiku, jūsų santykiai turėtų tapti gerokai produktyvesnis, ir jis pradės klausyti. Kartais laukti tenka ilgai. Bet verta.
Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą